Ar čia kas nors yra?

Pratarmė

​

Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo dviejų dalykų. Nuo to, ar čia iš tikrųjų kažkas yra. Ir nuo klausiančiojo, knygos atveju – skaitytojo: kiek jis sugeba pamatyti, įsisavinti skaitomą tekstą.

Mistika, mistinės patirtys bei kitos panašios temos kaip ir iš anksto užprogramuotos atkreipti dėmesį, sužadinti smalsumą. Kam gi nebūtų įdomu sapnai, ypač pranašiški, išėjimo iš kūno patirtys, apymirtinės būsenos ir panašūs dalykai, juolab psichodelinės medžiagos, kurios kelia vis karštesnių diskusijų ir dėl savo nevienaprasmiškai vertinamo ypatingo poveikio, ir dėl taikymo gydymo tikslais.

Kita vertus, literatūros tais klausimais yra labai daug, moksliškai pagrįstų įrodymų – neproporcingai mažai, tad toks knygos pavadinimas bei turinys gali tuo pat metu ir atgrasyti. Panašūs dvilypiai jausmai apėmė ir mane, kai autorė paprašė parašyti šią pratarmę. Bet smalsumas nugalėjo, pažadėjau perskaityti rankraštį, o pažadėjęs – perskaičiau. Ir – likau nenusivylęs, skaitymui skirto laiko nebuvo gaila. Tai lėmė kelios priežastys.

Pirma turbūt yra pati idėja vienoje knygoje pateikti, kaip tą patį reiškinį mato dvi skirtingos pusės – patyrę ar patiriantys neįprastų išgyvenimų asmenys ir su juo, tuo reiškiniu, susietinų skirtingų specialybių atstovai. Kitaip tariant, tai nėra žaidimas į vienus vartus. Iš to seka, kad tai nėra rašinys, kurį galėtume lengva ranka priskirti ezoterinei literatūrai su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Kita vertus, tai nėra ir rimtas mokslinis traktatas ar monografija.

Antra priežastis – autorė nesiima visažinės teisėjos vaidmens, ji neklijuoja etikečių „gerai – negerai“, „teisingai – neteisingai“. Ir tai, manau, labai svarbu, nes tema tikrai sudėtinga, ypač moksliniu, pažinimo, aspektu. Autorės atliktą darbą gal būtų galima pavadinti tiriamąja dokumentika, nes ji pateikia įvairių faktų, specialistų komentarų ir nuomonių, o galutinį sprendimą palieka priimti pačiam skaitytojui. Kai kam tai gal ir nepatiks, ypač mėgstantiems galutinius atsakymus ar vieninteles nuomones, bet gyvenimas toks – aiškių ir neginčijamų atsakymų jame mažai...

Tačiau grįžkime į pradžią. Manau, šioje knygoje tikrai kažkas yra, o kas tas ir kiek to – priklauso nuo kiekvieno, paimsiančio šią knygą į rankas.

Linkiu gero skaitymo!

Osvaldas Rukšėnas, neurobiologas, profesorius