Kas mane pažįsta artimiau, žino nuospaudas, ant kurių geriau neminti. Kad užuot klausius “kaip gyveni”, geriau pasistengti iš savęs išspausti nuoširdų šuktelėjimą – “kaip gera tave matyti.” Užuot išsisukinėjus “kada nors susitiksime”, skirti konkrečią susitikimo datą. Užuot pezėjus už ką čia dabar padėkojus, padėkoti už tai, ko daugiau neturiu.
Aš esu dėkinga, kad daugiau neturiu žurnalų. Esu dėkinga, kad verslas Australijoje sužlugo. Esu dėkinga visiems, kurie nuo manęs nusisuko. Esu dėkinga jaunystei, kuri pasibaigė. Esu dėkinga svajonėms, kurios neišsipildė.
Žurnalų vietą užėmė knygų rašymas. Australijos nesėkmė panardino į jogą. Žmonės, kurie mane paliko, atlaisvino vietą tiems, kurie dabar yra šalia. Jaunystė praėjo ir nusinešė hormonų audras.
Man anaiptol ne viskas patinka mano gyvenime. Tačiau aš dėkoju už tai, kas liko praeityje, išnyko iš mano gyvenimo ir taip atstatau pusiausvyrą. Dėkojimas už tai, ko nebėra, man padeda geriau matyti tai, ką turiu. Neišsipildžiusios svajonės moko trijų nuostabių dalykų. 1.Priėmimo, kad ne kiekviena svajonė turi išsipildyti. 2.Suvokimo, kad ne kiekviena svajonė verta svajonės vardo. 3. Nusiraminimo, kad jeigu kažkas dar neišsipildė, reiškia dar ne pabaiga.
Comentários