Viskas atsitinka dėl tam tikrų priežasčių. Nes taip parašyta ten, kažkur danguje ar pragare, kur sudaromas likimo žemėlapis. Pagal tai, ko esi nusipelnęs. Viskas yra tavo karma. Ar tikrai?
Vieni tiki atsitiktinumais, kiti likimu, aš renkuosi tikėti laisva valia, sėkme ir pastangomis.
Ar tu tiki, kad jeigu dabar skaitai šį mano postą, tai jį pastebėjai neatsitiktinai? Gal manai, kad tai likimo pirštas?
Taip, karmos dėsnis sako - ką pasėjai, tą ir pjausi. Tačiau “derliaus rinkimas” vyksta ne tiek fiziniame lauke, kiek mentaliniame. Mūsų protas išmanesnis už išmaniausią išmanųjį - susigalvoja priežastis, kaip pateisinti, pagrįsti, kodėl vyksta taip, o ne kitaip.
Priimta galvoti, kad gyvenimo esmė – tai problemų sprendimai. Tarsi gyvenimas būtų testas, kliūčių ruožas, kurį reikia praeiti, kad pelnytum prizą, patektum į gyvenimo be problemų lygį.
Tačiau gyvenimas be problemų neegzistuoja. Sunkumai niekad iki galo neišsisprendžia. Vieni baigiasi, kiti ateina. Maži vaikai serga, paaugliai knisa protą, dideli neturi laiko... Žmonės dirba iki pensijos, o išėję į pensiją miršta. Miršta ir tie, kurie į pensiją neišeina. Žmonės dirba, kad užsidirbti. Pinigai asocijuojasi su laisve. Bet kuo daugiau pinigų, tuo daugiau pareigų ir mažiau laisvės... Daugiausia laisvės turi benamiai ir elgetos bet jie irgi prašo pinigų... Problemos kaip bangos nuolat raitosi, ritasi, skalauja mūsų sąmonės krantą. Priartėja ir atsitraukia. Ir vėl priartėja ir vėl atsitraukia. Chroniškai. Įkyriai. Skaudžiai. Bet kuo labiau suskausta, tuo didesnė palaima, kai banga atsitraukia.
Nebūtinai turi atsitikti kažkas didelio ir reikšmingo, kad perprastum gyvenimo dėsnius. Susivokimas visai arti, ranka pasiekiamas. Tereikia liautis galvojus, kad šio pažinimo turi nusipelnyti.
Išorinis pasaulis nenuspėjamas, mažai nuo mūsų priklauso. Tačiau nuo mūsų priklauso, kaip reaguojame, priimame jo vyksmą. Mūsų reakcija kintama, ji kaip upė nuolatinėje tėkmėje.
Sakydama “priimame”, mintyju ne tik emocinį lygmenį, bet ir fizinį veiksmą. Mes galime amžinai laukti tai sniego ir saulės, tai lietaus ar sausros. Tinkamų žmonių, savų atleidimo, priešų išėjimo. Arba galime nieko nelaukti, tesiog toliau daryti tai, kas mums svarbiausia. Ką darydami jaučiame savo būties prasmę.
Priimame tai, ko negalime pakeisti, dirbame su tuo, ką galime keisti ir stebime, kas bus.
“Mes nesame žmogiškos būtybės ieškančios dvasinės patirties. Mes esame dvasinės būtybės, kurios tęsia žmogiškąją patirtį.“
コメント